Paranojiškai ironiškai saldu.

Lengvos paleistuvystės formos arba tai, kaip šiais laikais mums visiems gyvenasi.

Nuo seno kartoju, kad menas yra ne vilioti, o suvilioti ir neduoti. Paleistuvauja kas kaip nori ir kas kaip moka. Tikrai taip. Dabar nėra mažutytės plonutytės raudonytės linijytės. Kas nori susitikinėja su kuom nori, juk demokratiškame, lygiame, nepriespaudos pasaulyje gyvename. Susitikinėjame, darome ką norime su kuo norime ir su kiek norime. Kiekvieno reikalas ką moralė sako.

Moralė. Sudemokratėjusi ir ta. Smagu jai. Ir gerai, sakyčiau. Juk demokratijos tame ir grožis, kad tave siunčia ant dviejų, o tu eini kur nori. Taip ir moralei dabar. Nesvarbu ką ji kuždės, vistiek tas, kuris valdo kūną, nueis ten, kur nori. Parodykit man, kuris tuo bodisi ir kuris netiki, o aš parodysiu jo elgesį, kad ir kartais, bet išlendantį. Arba ištrauksiu fantazijas į paviršių.

Visi gudrūs. Visi su kaukėm. Ir visi paleistuvauja taip, kaip jiems geriau ir priimtiniau. Žiūrėk, tas flirtuoja su savo pusbrolio panele. O va ta, kur už kampo stovi, rūko. Ir kas čia tokio, pasakysit? Paklauskit, kaip ji buvo auginta ir suprasit. Taigi, paleistuvystė paleistuvystei nelygu. Kaip ir šiknos, gyvenimiškos šiknos, dydis neproporcingas ir viena kitai netolygios.

Paleistuvaukit, mielieji, paleistuvaukit. Tai šiais laikais leidžiama. Tik nepamirškit visų šių nuklydimų pasakyt per išpažintį, kad po to vėl gerai nusiteikę galėtumėte tęsti ką pradėję. Kad ir po kaldra palindę fantazuoti. Ar tiesiog ką nors nervinti.

Kiekvienam savo. Ir nuodėmė kiekvienam sava. O be jų – nėra gyvenimo. Juolabiau, nėra saldau gyvenimo. Tai ką man palinkėti? Nusidėkite, patarsite? Nežinau. Geriau trumpai drūtai – gyvenkit.

Gyvenkit taip, kaip gaunasi, o paleistuvaukit taip, kaip mokat. Kas gautųsi gyventi skaniau.

Priebėgom – Justė

Miegas iki dvyliktos valandos, juoda persaldinta kava, jos dažnai negeriančiai ir menkas judesys – nieko gero nežada. Ypač, kai tau 6.50 , kaip mokyklos laikais, keltis reikia. Ir dažniausiai, vietoj to, kad 23.00 jau gulėtum lovoje, 23.56 tu dar šoki, kokį tai Iggy Pop’ą ir jo Pakeleivį užsileidusi. Arba šiaip kadrus gaudai.

Kur tau, žmogau, užmigti. Kofeinas daro savo. „Take it as comes“, kaip mano ir jūsų Džimas pasakytų. Apmaudu. Nemėgstu tokių naktų, kai nemiga nusimato, nes tada kaip niekada kyla būtent tas apmaudas. Dėl visko. Net dėl tos dulkelės, kur ant grindų, nes grindys keliais tonais tamsesnės, negu norisi.

Ir mintys blaškosi. Girdėjau, voratinkliai laimę neša. Tai jų ir nevalysiu. Tegu  sau kabaroja palubėje ir ant šviestuvo. Lengvatikė naivuolė, pasakysit. Gal ir taip. Voratinkliai neša laimę, o violetinė – senmergių spalva. Bet taip pat ir išminties. Kaip tos Peliados, na tos, Mikės Pūkuotuko draugės, proto spalva.

Še tau, ką gauni, kai ima nemiga. Staigmenos visada malonu, tik visada yra vienas bet. O ir į namus gera grįžti.

Smagū, kaip Justė pasakytų, kaip kad Giedrė sako.

Smagū.

Nuplaukusi. Vėl – Justė

Va taip ėmiau ir pasprukau. Ir atbėgau čia.

Kodėl pabėgau? Nes pabijojau įtakos (taip, aš lengvai palaužiama).

Nenorėjau tapti edvardo ir belos (taip, iš mažųjų.) sagos dalimi. Aš nesakau, kai tai yra blogai visos tos knygos ir filmai. Prisipažinsiu, nei skaičiau nei mačiau. Perskaityti žadu gal kada nors. Esmė tame, kad nenorėjau net matyti nuorodų į perkurtas jų istorijas, komentarus apie juos ir visą kitą. Dar nenorėjau pradėti verkti dėl nepavykusios meilės ar dar kokios jaunatviškos liūdnumo bangos. Bijojau pradėti įsivaizduoti esanti stylish ir kitokia (suprantat ką turiu galvoje.). Ir istorijas nelabai mėgstu kurti apie Džeimsus ir Enės, Lukus ir kitokius.

Dabar teršiu čia. Taip, kaip moku.

Bandanti įsiteikti – Justė