Archive forvasario, 2011

Kadanors tai pavirs ode.

Odė.

Norėjau parašyti odę. Odę odei, gal netgi šitaip. Pasakyti visiems, kad ir aš džiaugiuosi pavasariu, kaip jo laukiau ir kaip iš vakaro planavau, kad jau galima užsidėti sijonuką, pasilakuoti raudonai nagučius, nu žodžiu būti vertai Siemenso padavėjos-kasinininkės Kylie Minogue koncerto metu, vardo. Pavsariškai pasipuošti ir galų gale savo mylimus naujus batukus pradėti impregnuoti ėjimui į trasą. Bet atsikėlus plius penkių nepamatysiu, kojas nušalsiu, o nagų lakas, šiaip ar taip, pasibaigęs. Graudu.

Na, o jei kalbant apie tą laukimą, tai aš beprotiškai laukiu ties Tverečiaus stotele, tvora aptverto plotelio atsigavimo. Tada jau tikrai bus pavasaris, kai netingėsiu keleto stotelių pavažiuoti nusipirkti bulvių, svogūnų laiškų, ridikėlių, salotų, agurkų, pomidorų ir viso kito gėrio iš daržo, iš šiltnamio. Išsikepsiu kokią sau žuvytę su specialaus recepto bulvikėmis, pasidarysiu salotikių, užgersiu baltu pusiau sausu vynu ir dar užkąsiu citrina. Viskas bus pavasario proga.

Dar laukiu alyvų. To meto, kai bus šilta, norėsis gaivaus vėjelio, praversiu langą ir kvapas, alyvų kvapas, ateis nuo krūmo, esančio priešais, tiesiai man į kambarį. Arba to momento, kai nusileidus į fojė barako ten viskas stipriai stipriai kvepės alyvomis.

Gulinėjimo pievoje. Ant skaros. Ir nesvarbu su konspektu ar su vermuto stikline, bet vistiek gulinėčiau sau, saulė tviekstų man į akis, raukyčiausi, nušalčiau sėdimąją, pradėtų skaudėti gerklę, apsirgčiau, būčiau liūdna, bet būtų pavasaris. O veidą puoštų strazdanos. Nes gi saulė į veidą šviestų.

Nemoku auginti gėlių, todėl jas, liaudiškai sakant, nusisavinčiau nuo kitų. Vainikų pinti irgi nemoku. Bet moku Jaunimo parkely su klegančiu būriu gerti kokią skystą duonelę ir skųstis artėjančia sesija. Esmė ta, kad niekas nesiklauso kas ką kalba šia tema, nes visi tai išgyvena ir žino, ką tai reiškia, galų gale kovoja už save, bet linksi galvomis, o jose tik pavasariškas vėjelis ir planai artėjančiam savaitgaliui.

Pradėsiu dainuoti duše. Nuo pavasariško pavasario. Tik nepamirškit man to priminti. Ir gal šypsotis daugiau bandysiu, dėl šito dar neapsisprendžiau.
Žodžiu, prisidedu prie kiekvieno sveikinimo, kuris , garantuotai, pasirodys po dvyliktos valandos. Man pavasariai patinka, nes jie kvepia alyvomis ir tais laikais, kai niekas, rodos, nesikeitė. Kai laukdavau atostogų ten, kur važiuodavau tik kartą per metus, o jei važiuodavau, tai ilgam ir su krepšiu kaip metams išvykstanti. Tuo metu, kai rūpėdavo vidurkiai. Ne dėl to, kad jie kažką žadėjo, o dėl to, kad glostydavo savimeilę. Ir kvepėdavo čeburėkais ir dlightu ant suoliuko, šalia kurio dar drėgna, šviežia žolytė kaldavosi. Ir tas nesveikai aktyvus berniokas lakstydavo su draugeliu, kuris į žibintą įsiropšdavo.

Ooo, man rodos, reiks perskaityti „Altorių šėšėly“, kad vėl žinočiau ką reiškia pavsaris ten ir čia ir tas „Pavasarėli mano“

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=PPvbOKLd0GE[/youtube]

Kažkokia tai – Justė

Comments off

Čirškauja lakštingala Aš

Pastaruoju metu jaučiuosi kaip kvailelė. Bet ne šiaip sau kokia nudurninta ir kitaip nuliūdinta mergaitė su dviem kasytėmis kuriai norisi visiems parodyti, kiek ji daug mačiusi ir kaip jai smagu buvo, bet tokiu kvailumu, kai sėdi išsišiepęs ir džiūgauji, kad šypsaisi. Žodžiu, čia toks variantas, kad atrodo viskas įmanoma. Netgi, jei būčiau ateistė, prisiekčiau Dievu, kad parašysiu knygą. Belekokią. Receptų, kuriuose atskleidžiamos žmonių gyvenimo nuodijimo paslaptys. Istorijos, kurios esmė paranojikų fetišistų porelė. Novelių, kurios bus pilnos juodumos ir šiaip šizofrenizmo. Arba šiaip blevyzgų rinkinį. Na, žodžiu, kažkas tokio.

Man patinka šypsotis, kai išlenda nuotraukos iš atostogų vakaro kai sakei: aš bijosiu žmonių, nebendrausiu su niekuo, bet būna, na būna kitaip. Ir nesvarbu, kad nematai tos nuotraukos, tik žinai, kad greitai pamatysi, bet esmė tokia, kad buvo juokinga. Gal truputį gėdą. Bet kam gi nebūna. Kam gi to nereikia.

Ir visai nesvarbu, kad negavai to, ko siekiai, nes tai dar bus siekiama. Gal ir nedrįstu pakeisti aplinką, mesti vieną darbą dėl neužtikrinto antro darbo, brt koks skirtumas, kada nors ir aš tai padarysiu. Ir juolabiau mano šypsenos nenuplaus tas faktas, kad gyvenu bloke be tualeto, be kriauklės. Be durų, galų gale. Esmė tame, kad turiu šaldytuve marinuotų svogūnėlių kaugę ir man nieko daugiau netrūksta. Ai tiesa, nusipirkau batus, dėl kurių diena atgal vos neraudojau, kai galvojau, kad mano kojom jų nebėra.

Tiesą pasakius, jaučiuosi kaip pavasarį. Žinant mane, tai nieko gero nežada. Bet būk ramus, mano mielas vyriškasis pašoninis žmogau, nebus pavasario tokio, kokie būdavo. Ir šiaip, tu nežinai kokie būdavo. O dar, beto, sakoma, kad nežinai ar nematai ir širdies neskauda. (plačiai šypsausi primerkdama akį)

Man pavasaris pusė vienuoliktos vakare, šiandien skraidė konteineriai už lango, nusiploviau nuo paskaitos, kurio, tikiuosi, alokacijos nepakeitė būtent šiandien, klausausi gero winampinio reikalo ir čirenu kaip vyturėlis. Na, gal per klaikiai pasakyta, bet ko nečirenti. Čirenu, nors ryt į darbą, tik nežinia kada. Svarbu žinau, kad reikia. O jei reikia – būsiu. Pavasaris. Betrūksta Nernijos trečios dalies.

Ir šiaip turiu mintį kitai rašliavai. Tiesą pasakius, jų visada pilna mano galvoje, tik gaila, ne visada išsiguldo raštu. Kartais pagaunu save apgailestaudama dėl to, nes juk kai viską surašai pasaulis tampa daug aiškesnis ir malonesnis gyventi. Ir nemiga nebekankina.

Kalbant apie nemigą. Jos dėka kelias naktis prieš apturėjau, taip nestilistiškai sakant, prisiminimų šoką, kai susiradau savo GoGearą, kuriame muzika nekeista geri dveji metai ir ten grojančios dainos primenė daug ką. Rytionius šokius, upes, ilgas keliones, šokius, senas simpatijas, senus skausmus ir viską, kas mažiau ar daugiau davė patirties.

O dabar linguoju savo sulenkta dešine kojele, plevenu palaidus plaukus šiek tiek banguotus ir šypsausi, nes viduje kažkaip keistai lengvai linksma, nors ir, rodos, nėra dėl ko. Tereikia saulės ir krentančių snaigių, kaip tada, kai iš CD grotuvo sklido geri garsai. Mėgstu prisiminimus ir pavasario laukimą.

Tegu būna tai paprasta – Justė
[youtube][/youtube]

Comments off

Išimtis iš gyvenimo

Vyrams užtenka mylėti. Moterims reikia mylėti, bet būti įsimylėjusioms. Tiesą pasakius, kyla noras analizuoti tokį pasitaikantį, tiksliau taisyklę, o gal net kažkokią anomaliją, bet nagrinėk nenagrinėjęs – nieko neįrodysi tik gal tuntą žmonių suerzinsi.

Santykių pradžioje vyksta skraidymas. Nervingas atsakymų laukimas, skambučių, sms ar kitokio dėmesio. Susitikimo (netyčinio) koridoriuje ir apsimestinai paprasto „labas“ pasakymas. Tada va ir yra žiežirbėlės, magija, jausmas, įsimylėjimas. Tada jauti poreikį rūpintis, stengtis, į nieką nekreipti dėmesio. O būna taip, kad ateina, taip sakant, kitam žingsniui metas ir visa ta magija dingsta, peržengusi per „brandžių“ santykių ar tiesiog kito lygio, barjerą.

Tada skambučiai tampa įprastu dalyku, jų metu nebe tylima, pliurpiama ar dar kokių nesąmonių aptarinėjimas vyksta, bet skambučių metu imama aptarinėti svarbūs reikalai. Viskas prasideda Labas, o baigiasi – Iki. Susirašinėjimas ima įkyrėti, nes tai reikalauja laiko. Laiko pradeda reikti sau, o ne jums. Viskas po truputį banalėja ir ima nesikeisti. O gal kaip tik keistis. Sunku čia jau pasakyti.

Tokiais momentais malonu panirti į svajones ir išgalvotą gyvenimą. Jei tu kitur būtum gimusi, kitur besimokiusi, su kitais žmonėmis bendravusi, dariusi kažką, kas dabar iššaukia „kas būtų jeigu būtų“.
Mintys priverčia analizuoti tai, kas buvo, kaip buvo, ko dabar nebėra. Tai priveda prie išvadų, o šios prie įvairių variantų – liūdesio, isterijų, džiugesio, juodų minčių ir sūrios balos ant stalo virš kurio palinkusi esi.

O gal tiesiog čia man Dvyniška paranoja. Mano vienas didelis minusas yra Dvyniškas gyvenimas, kurio pasėkoje niekada esu patenkinta pilnai, o visada kažko trokštanti daugiau. O gal tiesiog neįvetinanti ar pernelyg nusižiūrinti kitų gyvenimus. Nežinau. Tiesiog žinau, kad noriu paprastesnio gyvenimo be galvų laužimo, su žinojimu ko noriu, to gavimo ir pilnatvės jausmu. Pavyzdžiui, žinau, kad jei būčiau pasiturinti ir galėčiau gyventi prancūzaitės gyvenimą, kurį įsimylėjau iš eilinės, per protą trenkusios knygos, man jau to nepakaktų, norėtųsi daugiau, tarkim, kad nuo mano nuotraukų būtų pavargęs kiekvienas žmogus ir kiekvieno leidinio redaktorius. Tada prasidėtų kokios tai mados sekimas, tarkim, sveikos gyvensenos. Tada svajonių įgyvendinimas – parašyčiau knygą ar dar ką panašaus iškrėsčiau. Žodžiu veikčiau, nes manęs tai, ko anksčiau norėjau, nebepatenkintų.

O jei pasinerčiau į neviltį, tai didžiai paviršutinišką, kurios metu norisi paguodos, bet kai kas nors nori ją suteikti, tas kas nors palaikomas įsikišėliu ir kiekvienas ramus žodis – aršumu ir nusiteikimu prieš. Gyvenčiau tokį gyvenimą, kad jį būčiau visą laiką įsimylėjusi, nes vien meilės nepakanka, kai dingsta magija ir varikliukas ima veikti veikiamas kinetinės-potencinės energijos, o ne pastovaus degalų pateikimo būdu.

Norėtųsi sau palinkėti susiturėjimo ir ramybės, bet juk žinau, kad linkėk nelinkėjęs, nebus taip, nebent gimsiu iš naujo. O tai, kaip man vakar sakė mama, nėra taip lengva, kaip atrodo, o gal netgi ir neįmanoma. Tiesiog gal ramybės jums. Ypač mano žmonėms, ypač ypatingiems mano žmonėms, kurie su tuo, tokia manimi, tvarkosi kiekvieną dieną. O gal ryte atrodys viskas kitaip. Duokit vilties man tam.

Gyvenime, pražysk – Justė.

Comments (1)

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos