Archive forlapkričio, 2011

Labas rytas, Šeštadieni, man viskas gerai.

Labas rytas, Lietau! Nors koks čia rytas, kai laikrodis rodo beveik septynias, o tu jau po darbų tykiai ramiai su taure kimarini palei wordo failą. Šeštadienis. Ir ką veiksit? Aš tai va nieko, nujaučiu, nors galėčiau ir turėčiau daug ką. Pavyzdžiui galėčiau pasimokyti. Atleisk, savaitgali, kad taip baisiai keikiuos.

Bet tokia tad jau mano realybė – noriu daug, turiu padaryti daug, o tingiu ir paskutinei minutei viską suverčiu. Tokia buvau visą gyvenimą, o komfakas tai paaštrino dar labiau.

Ooooo!! Komfakas. Va čia tai turiu ką pakalbėti. Žodžiu, mūsų Studentų atstovybė tokį dalykėlį paskelbė – atsiuntė archyvistams skelbimuką, kad va galim dalyvauti tokiam ir tokiam dalyke, parašykit savo nuomonę apie savo studijas, puikiausi gaus prizų ir dar, aišku, nueis iki svarstytojų komisijos. Parašiau aš ten šiokį tokį nusikundimą ir tikrai nepretenduoju kokian prizan, nes to ir tenorėjau – pasiskųsti. O kuo skundžiausi ten, pasiskųsiu ir čia.

Nors , tiesą pasakius, manau, kad tie visi reikalai su konkursai yra toks dalykas, kad prieš kažkiek laiko buvo prašyta parašyti savo nuomonę ir atsiųsti su foto. Kažkokiam leidiniui ar kam. Norėjau sudalyvauti (vis gal kažkur dar google mane ras), bet darbai užpuolė, kad primiršau, o nepriminta užmiršau. Kažkaip nuojauta kužda, kad niekas ten ir neparašė, kad teko viliotis liaudį pažadais prizais. O manęs tai nestebina, juk aš pati archyvarė, žinau kaip ten pas mus aktyvu.

Tai va, kalbant toliau apie komfaką, noriu pasiskųsti ir pasipasakoti, kad greičiausiai mane su visais grupiokais universiteto vadovybė perkėlė į vakarinį skyrių … Nežinau ką baisaus padariau, kuom nusikaltau, ką nuskriaudžiau, bet tokios išvados peršasi atsidarius savo Pavasarios semestro tvarkaraštį:

Išsilavinęs žmogau, pasakyk, ar tai galima vadinti normaliomis Bakalauro studijomis? Aš ne magistre, aš ne kur kolegijos neakivaidiniame (ten paskaitų daugiau vyksta), bet universitete, kuriame dėsto garbūs dėdės. O kadangi garbūs dėdės dėsto dar ir kitur ir duoną savo vaikams uždirbinėja dar kitur, tai pas archyvarus atkeliauja tik po visko. To pasėkoje – labas rytas, penkta valanda vakaro.

Klausi ko čia skundžiuosi? Tai prašau, aiškinu. Aš sau puikiai dirbu, užsidirbu ir mano darbas pasižymi suderinamumu su studentavimu ir studijavimu, nes viskas vakare. Tačiau toks reikalas, kaip kad paskaitos vakarais atima ir tą gėrį. O apie laisvuosius dalykus išvis patylėsiu. Kad ir kaip ten – norėjau pasiskųsti, tai tą ir padariau.

O dabar šeštadienis ir jau nujaučiu, kad tuoj teks kelti šikną ir eiti iki „Svajonių pilies“ šio to užsipirkti, nes mano Utena jau baigiasi. Nors anksti kėlus – daug ir nereikia.

O šiaip noriu šilumoooos. Todėl ir ieškausi paltuko vietoj to, kad skaityčiau. Išvis, nemėgstu darganos. O oras šiandien, pripažinkim, tikrai ne kažkąąąą. O rytoj kaip ir į Trakus su moterėlėm lekiam. O kokie ten Trakai jei lyja. Teks kabake kibinus su alum kirst. Aš, aišku, nesiskundžiu ir šia idėja, tačiau, pripažinkim, mėgstam gražias nuotraukas su pilimi fone. Visi mėgstam. Dar va karūną nusivežčiau, kaip tikra princesė būčiau, mm….

Kitaip tarian – dargana, eik velniop, šalin, tolyn!


Aš žinau, kad nuo šito reikalo žmonėms nėra aišku kaip aš gyvenu, o tik tai, kad dabar ilsiuosi, tačiau žinokit, kad gyvenu gerai. Tikrai. Nenoriu sakyti, kad yra atvirkščiai, nes meluočiau.

Ai, va, Komfake, duodu tau pliusą dėl to, kad galėjau pasidaryti sau atostogas ten, kur yra ramybė, gerumas, linksmumas, savumas ir taip toliau. Sugalvojau – išvažiavau – papilsiavau. Ir kaip čia sakyti, kad gyvenu blogai?

Viskas man čiki, tik bėgiot reikia pradėt vėl ir gaminti dažniau.

Švytėėėėėkim – Justė. P.S. Šeštadienio proga pajudėkim:

Comments off

Ketvirtadienio odė

Reik vyniuko ir aliuko
Siautulingo vakariuko.
Nes be šokių ir alus
Švelniai tariant – myžaliux!

Kopyraitas by mane, Januliuksą.
Bučiuoju.

Comments off

Gyvenimas galvoja apie mane (dom stait agon garit)

Turbūt per ilgai tylėjau. O gal tiesiog užpuolė darbai ir vėl, eilinį sykį, darau kažką, kad nereiktų tos užpuolusios pabaisos tenkinti. O šiaip kaip man gyvenasi? Pastaruoju metu apsistojau ties jausmu: nei gerai, nei blogai. Tiesiog viskas, atrodo, savo vietos, kaip ir priklauso yra minusų, yra pliusų. Manau, tai ryški žymė, kad imu protingėti. Net nežinau dabar, kiek čia ironijos įdėta.

Šiandien, pavyzdžiui, vien šiandien buvo visko, ką galėčiau pasakot ir nenustot. Pvz, turiu patį nuostabiausią naršyklės apipavidalinimą. Rimtai. Kažkada čia džiaugiausi nauju desktopu (vis dar nemoku ištarti, oamenu, klasiokas liepė išmokti, o aš to nepadariau), o va dabar nauja naršykle.

Ir dar pasidariau tokius pietus, kad, ŠARŪNAI, gailėkis, kad dabar gyveni vien darbu ir mokslais. Daug ką praleidi. Praleidai ir tai. Naujas receptas vykęs, o Justė vykusi dar labiau, nes tikrai – arba aš nevalgau, arba valgau skaniai. (Nooors, raudonėlių gal ir padauginau.)

Dar noriu pasigirti, kad po melejono nervų liejimo ir čia dėjimo pagaliau iškovojau vertą, tikrai žinau, stipendijinę vietą rotacijoje. Ir dar kuom labai džiaugiuosi PAGALIAU darau tai, ką seniai norėjau. Netingiu ir lankau ir šoku lankydama šokius. Pildau vaikystės svajonę, nors mama sako, kad tokio noro negirdėjo. Na, gal tada jaunystės. Aišku, jei pažįsti mane, tai žinai, kad šoku. Bet nu common. Visi mes žinom kaip ten kas. Man reikia atsipalaidavimo ten, kur noriu, kad man būtų gerai ir šitam reikale pagaliau radau tą atsipalaidavimą. Judinam su Andriuku sau klubiukus ir dar griuvinėju daug. Mat salsoj tas pusantrinis ant vienos kojos nėra jau toks neapsakomai lengvas. Da da da.

Žodžiu, kaip ir aišku kaip gyvenu: mokausi (meluoju), šoku ir balansuoju.

Ai, klausimas? Ar matėt Tadą Blindą? Aš tai va ėjau su Monika. Nuėjom iki ko:

Nesididžiuoju, bet ir nesigailiu, kaip sakant. Lia lialia.

Ir dar, tą proga, kad mane patraukė ant senų dainų:

Tikrai, kai mano galva mažai užkimšta neigiamų emocijų ir nesirašo čia. Nes juk girtis negražu. Bet jei jau laikysit, kad gražu galiu padaryti ir tai.

Rugsėjį gyvenau Euro čempu kuris surijo nemažai mano nervų. Beveik visus. Tikrai. Galiu pastebėti, kad lietuviai tikrai nėra malonūs klientai.

Hmm, susimąstymas man. Žinote, nepasakosiu čia visko, nes pastarąjį kartą kai tai dariau buvau užpulta, o aš šian teigiamas žmogus, toks ir noriu likti. Netgi, žinokit tapau paaukštinta. Dabar esu ne šiaip sau Justė, o vyr. Justė. Galima laikyti, kad vyr nuo vyro. Hm, norėčiau vyno.

Dar spalis man nusisekęs, kad suteikta viltis geran, pagal specialybę, darban įlįsti, kas vis dėl to, atsigavus po praktikos VSF, man nėra pats blogiausias dalykas, o atvirkščiai. Paglistytų savimeilę.

O! Kalbant apie tai. „Nieko Rimto“ man ją irgi glosto. Nepamenu kad apaskutinį kartą mano rašliava buvo įvertinta (neskaitant to karto, kai panelė telefoną man išrašė), o jie tai daro ir visai džiaugiuosi šiuo reikalu. Sveika ta sveikai pamaitinta savimeilė.

Taip sakant, lapritis, mokslai jau puola, tai manau ir blogą atgaivinsiu. Mosklai spaudžia, sesija jau kvepia, bet, manau, nebus taip, kaip tada, kai buvo baisiausia. O baisiausia būna birželio 15, kaip taisyklė. BET kol šaldytuve pačios gamintas maistas (skaniai) o ne alyvuogių indeliai ir apkepėlės – viskas dar išgyvenama.

Neverkiu ir nežinau kaip čia baigti. Žodžiu, gyvenimas yra gerai.

Bučiuoju, pupuliai! – Justė

Comments off

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos