Paranojiškai ironiškai saldu.

Miegas iki dvyliktos valandos, juoda persaldinta kava, jos dažnai negeriančiai ir menkas judesys – nieko gero nežada. Ypač, kai tau 6.50 , kaip mokyklos laikais, keltis reikia. Ir dažniausiai, vietoj to, kad 23.00 jau gulėtum lovoje, 23.56 tu dar šoki, kokį tai Iggy Pop’ą ir jo Pakeleivį užsileidusi. Arba šiaip kadrus gaudai.

Kur tau, žmogau, užmigti. Kofeinas daro savo. „Take it as comes“, kaip mano ir jūsų Džimas pasakytų. Apmaudu. Nemėgstu tokių naktų, kai nemiga nusimato, nes tada kaip niekada kyla būtent tas apmaudas. Dėl visko. Net dėl tos dulkelės, kur ant grindų, nes grindys keliais tonais tamsesnės, negu norisi.

Ir mintys blaškosi. Girdėjau, voratinkliai laimę neša. Tai jų ir nevalysiu. Tegu  sau kabaroja palubėje ir ant šviestuvo. Lengvatikė naivuolė, pasakysit. Gal ir taip. Voratinkliai neša laimę, o violetinė – senmergių spalva. Bet taip pat ir išminties. Kaip tos Peliados, na tos, Mikės Pūkuotuko draugės, proto spalva.

Še tau, ką gauni, kai ima nemiga. Staigmenos visada malonu, tik visada yra vienas bet. O ir į namus gera grįžti.

Smagū, kaip Justė pasakytų, kaip kad Giedrė sako.

Smagū.

Nuplaukusi. Vėl – Justė