Archive forBe kategorijos

Kadanors tai pavirs ode.

Odė.

Norėjau parašyti odę. Odę odei, gal netgi šitaip. Pasakyti visiems, kad ir aš džiaugiuosi pavasariu, kaip jo laukiau ir kaip iš vakaro planavau, kad jau galima užsidėti sijonuką, pasilakuoti raudonai nagučius, nu žodžiu būti vertai Siemenso padavėjos-kasinininkės Kylie Minogue koncerto metu, vardo. Pavsariškai pasipuošti ir galų gale savo mylimus naujus batukus pradėti impregnuoti ėjimui į trasą. Bet atsikėlus plius penkių nepamatysiu, kojas nušalsiu, o nagų lakas, šiaip ar taip, pasibaigęs. Graudu.

Na, o jei kalbant apie tą laukimą, tai aš beprotiškai laukiu ties Tverečiaus stotele, tvora aptverto plotelio atsigavimo. Tada jau tikrai bus pavasaris, kai netingėsiu keleto stotelių pavažiuoti nusipirkti bulvių, svogūnų laiškų, ridikėlių, salotų, agurkų, pomidorų ir viso kito gėrio iš daržo, iš šiltnamio. Išsikepsiu kokią sau žuvytę su specialaus recepto bulvikėmis, pasidarysiu salotikių, užgersiu baltu pusiau sausu vynu ir dar užkąsiu citrina. Viskas bus pavasario proga.

Dar laukiu alyvų. To meto, kai bus šilta, norėsis gaivaus vėjelio, praversiu langą ir kvapas, alyvų kvapas, ateis nuo krūmo, esančio priešais, tiesiai man į kambarį. Arba to momento, kai nusileidus į fojė barako ten viskas stipriai stipriai kvepės alyvomis.

Gulinėjimo pievoje. Ant skaros. Ir nesvarbu su konspektu ar su vermuto stikline, bet vistiek gulinėčiau sau, saulė tviekstų man į akis, raukyčiausi, nušalčiau sėdimąją, pradėtų skaudėti gerklę, apsirgčiau, būčiau liūdna, bet būtų pavasaris. O veidą puoštų strazdanos. Nes gi saulė į veidą šviestų.

Nemoku auginti gėlių, todėl jas, liaudiškai sakant, nusisavinčiau nuo kitų. Vainikų pinti irgi nemoku. Bet moku Jaunimo parkely su klegančiu būriu gerti kokią skystą duonelę ir skųstis artėjančia sesija. Esmė ta, kad niekas nesiklauso kas ką kalba šia tema, nes visi tai išgyvena ir žino, ką tai reiškia, galų gale kovoja už save, bet linksi galvomis, o jose tik pavasariškas vėjelis ir planai artėjančiam savaitgaliui.

Pradėsiu dainuoti duše. Nuo pavasariško pavasario. Tik nepamirškit man to priminti. Ir gal šypsotis daugiau bandysiu, dėl šito dar neapsisprendžiau.
Žodžiu, prisidedu prie kiekvieno sveikinimo, kuris , garantuotai, pasirodys po dvyliktos valandos. Man pavasariai patinka, nes jie kvepia alyvomis ir tais laikais, kai niekas, rodos, nesikeitė. Kai laukdavau atostogų ten, kur važiuodavau tik kartą per metus, o jei važiuodavau, tai ilgam ir su krepšiu kaip metams išvykstanti. Tuo metu, kai rūpėdavo vidurkiai. Ne dėl to, kad jie kažką žadėjo, o dėl to, kad glostydavo savimeilę. Ir kvepėdavo čeburėkais ir dlightu ant suoliuko, šalia kurio dar drėgna, šviežia žolytė kaldavosi. Ir tas nesveikai aktyvus berniokas lakstydavo su draugeliu, kuris į žibintą įsiropšdavo.

Ooo, man rodos, reiks perskaityti „Altorių šėšėly“, kad vėl žinočiau ką reiškia pavsaris ten ir čia ir tas „Pavasarėli mano“

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=PPvbOKLd0GE[/youtube]

Kažkokia tai – Justė

Comments off

Apdovanojimai apdovanojimai

Štaigi. Justė buvo, Justės nebuvo, Justė grįžo. Grįžo tam, kad pasirodyti, kad dar gyva jei kas netyčia užklys čia po VJUSTOS įrašo. Gavosi taip, kad šioji apdovanojo mane „Stylish Blogger Award“. O kas aš tokia, kad jo nepriimčiau arba jį ignoruočiau??

Kad ir kaip ten – gyva aš. Nors skelbiausi, kad bėgu ir pabėgau iš blogas.lt , tačiau taip neįvyko. Mano visi įrašai ir šiaip tas faktas, kad berašant manęs neišlogina po minutės nespaudimo kitų funkcijų, kaip kad čia yra, grąžino ten. Norit manęs – www.kapushta.blogas.lt – rasit mane ten.

Tai štai. Gavau apdovanojimą. Vykdau sąlygas.

Giriuosi:

1. Gavau jį iš Justinos (http://vjusta.fire.lt/)

Atsiprašau už nuorodas – dar viena priežastis pasitraukimo – NEMOKU AŠ ČIA SU JOMIS :)

2.  Rašau 7 dalykus apie save:

-Esu žmogus tampantis sociapatu ir tuo, kuo toliau tuo mažiau besidžiaugiantis. Kažkaip mielai dabar sutikčiau susirangyti po kokios tai tikros draugės pledu ir išsipliurpti. Senos ar naujos – nesvarbu. Draugės. Na tokios, su nuoširdžia bobiška draugyste. Kažkas panašaus į tai: http://kapushta.blogas.lt/bobiska-draugyste-arba-kaip-keistis-rubais-ir-siaip-viskuo-393.html

-Mėgstu cinižmą, ironiją ir kitą briedą, mėgstu jį propoguoti. Kartais, kai jį taiko man. Bet tik tada, kai tai daro MANO žmogus. Ta prasme, savas, suprantamas ir taip toliau. Nors pati šios taisyklės nesilaikau, mėgstu kai tai daro kiti. Esu ta, prie to paties, kuri nepakalbinėja, o tik pastebi ir tą pastebėjimą (kritišką) garsiai išsako prie vyno taurės ar arbatos puodelio ar tiesiog sėdint šprotų skardinėje a.k.a sexymobily tai/toms, kurios supranta.

-Visas savo geriausias vaikystės akimirkas praleidusi Žemaitijoje ir laukusi kiekvieno apsilankymo ten, imu jo bijoti. Nežinia žudo. Kiekviena kalba kuri gimsta ar išsirutulioja apie mano bočių – man yra perskaudi. Gyvenu neišsakyta baime prarasti Močiūtę ir tai, ką ji turi aplinkui.

-Mėgstu greitį. Tiksliau būti su tuo greičiu. Sėdėti priekinėje sėdynėje ir žiūrėti kaip medžiai keičiasi. Vairuoti? Ne. Pirma, neturiu pažymėjimo. Antra, nemoku. Trečia, aš nedraugauju su technika, o technika su manimi.

-Nebesugebu bendrauti naujoje kompanijoje.

-Mano raštas toks klaikus, kad net pati neperskaitau. Esu tikra, kad kai laikau egzaminą raštu ranka, ne prie kompiuterių, dėstytojai šifruoja mnao raštą, o nieššifravę spėja, ką aš ten būčiau galėjus parašyti.

-Laikau pyktį ilgai. Pyktis perauga į panieką ir galų gale – gyvenimą sau. Pvz.: pareiškimai, kad man nusispjauti į kitą žmogų, kalbos į šonus ir panašūs reikalai.

3. Perleisti apdovanojimo garbę kitiems.

Aš teikiu tai pačiai Justinai, kurio blogą mėėėgstu. Ne vien už tai, kad ji ten ir dabar daro tai, ko aš niekada neišdrįsčiau. Skaitydavau ir iki tol. (http://vjusta.fire.lt/)

Gabrielei (http://lakrice.wordpress.com/), nes negaliu atsispirti talentingiems gražiems žmonėms.

Šarūnui, nes jei to nepadaryčiau – gaučiau velnių. O ir šiaip. Geros mintys aptrauktos didelėm mintim. (http://sarunasmatulevicius.blogr.lt/)

Arnui, nes ten randu koncentruot informaciją ir šiaip. (http://aleksandravicius.lt)

4.  Pranešiu tai jiems. Tikiuosi bus reakcijos.

Na o iki tol… Nežinau. Gal pasiliksiu čia, o gal parašius šį įrašą jausiuosi išdavusi savo seną gerą „Ilgą pajuodusį nagą“. Kad ir kaip ten.

Sėkmės man – Justė

Comments (2)

„Litexpo“ ir jo dėdės

Taigi, Vilniuje, tame pačiame „Litexpo“ ir vėl „Studijų mugė“. Žiūriu reportažus, skaitau ir kyla tik kelios mintys: 1. Dėkui man, kad jau viskas pasibaigė ir perėjau tą kančią; 2. Dėdės politikai ir kiti dideli ponai, ką jūs šnekat???

Nebuvau ir nebūsiu aš joje šįmet. Bet, matyt, tie patys stendai, ta pati tvarka, tie patys pasiūlymai. Gal ir nieko. Tik šiemet, tikiuosi, abiturientams daugiau informacijos suteikia. Pavyzdžiui, kai aš pati aktyviai viskuo domėjausi niekas negalėjo padėti, nes dar iš Švietimo ministerijos nebuvo atėjęs joks aiškus ir patvirtintas raštas. Smagū, kaip Justė mėgsta sakyti.

Ta taigi. Perėjau visą tą mėšlą ir džiaugiuosi. Išsiklausinėjau ir domėjausi Studijų Mugėje, atšvenčiau Šimtadienį, išsilaikiau įskaitas, paverkiau per Paskutinį skambutį, laikiau ir išlaikiau egzaminus, atšokau Išleistuves, parašiau prašymus, manė priėmė ir va dabar sėdžiu sau, kaip Dievo ausy. Giminės džiaugiasi, gali pasididžiuodami dakyti, kad va, tęsiu tradiciją – VU. Čia tau ne šuns papas, ar kaip ten. Naivuoliai. Bet tegu.

Taigi, aš džiaugiuosi, o visus tuos, kurie dabar tai pergyvena, užjaučiu. Nuoširdžiai. Juolabiau su tais egzaminais. Naujomis tvarkomis ir panašiai. Klaiku. Užuojauta. Aš manau, kad ten, dėdės ponai politikai, sėdintys aukštai nelabai turi ką veikti, tai smaginasi visokių nesąmonių prisigalvodami. Na, gerai, aš asmeniškai nesiskundžiu. Gavau tą krepšelį, mums Kalėdines stipendijas davė už tai, kad daug pirmakursių moka. Bet vistiek. Laimės dalykas. Esmė tame, kad 2009 metų stojime nedaug dalyvavo – daug išsigando ir net nestojo. Kas į užsienį uždarbiauti, o kas mokytis išskrido.

Užsienis. Dabar apie jį. Žiūrėjau per vieną kanalą reportažą. Ten visi kalbinti žmonės sakėsi stosiantys į užsienį, nes ten pigiau, ten geriau ir ten pragyventi galima. Taip. Ir dar kartą taip. Kur nemokamai, kur paskolų sistema lanksti, kas kur. Bet ten dar turi šansą išlikti jaunas žmogus. Pasakysit, kad mes turim Erasmus ir mes galim tuo pasinaudoti nepalikdami namų 4 – 5 metams? O ką jūs atsakysit į tai, kad pavyzdžiui aš, bestudijuodama universitete neturėsiu tokios galimybės? Specialybių paruošimas nesutampa. Taigi, sėdėsiu čia. Kaip mano kambariokė pasakytų: „Nesinervink, juk ir Lietuvoje gerai.“

Kas dar man patiko? Klausytis dėdžių kalbų. Ponas Steponavičius sakė, kad visa reforma atneš naudos. Dėdule, kodėl vis dar kalbi būsimuoju laiku? Nes mes, dabar besimokantys, nelabai tai jaučiam? Na, nežinau. Jei tau atneš, tau gal ir gerai. Ponas VGTU rektorius kalbėjo apie tai, kaip Lietuvoje gavę išsilavinimą lekia į užsienį dirbti, kaip tai yra negerai. Na, sutinku. Negerai. Pirma, populiacija mažėja, o antra, mane aptarnauja ne toks kvalifikuotas personalas. Jis siūlo, kad žmogus, kad gavęs išsilavinimą, jei nori lėkti į užsienį pardavinėti savo proto – tegu užsimoka už gautas studijas. Atsiskaito su valstybe. O jei nenori to daryti – tegu kelerius metus padirba Lietuvoje, taip atsimoka, o po to daro ką nori. Žinote, gera idėja. Bet kaip visada visuose geruose dalykuose yra vienas didelis bet.

BET: . Kaip bus skaičiuojamas atsimokėjimas? Algos dydžiu? Tai atleiskite, kada žmogus bus „laisvas, kaip paukštis“? Tikrai negreit. O antra, ką daryti, jei darbo negauni? Kai aš baigsiu, duokit man darbo – aš atsilyginsiu valstybei! Bet jei teks sėdėti pas tėvus namuose, tai mane vėl ta pati Valstybė išlaikyt turės. O ir už tai atsimokėt turėsiu?

Vienu žodžiu. Aš perėjau, daug kas taipogi. O likusiems linkiu tvirtybės ir darykit tai, ko trokštat. Neabejokit.

Šiek tiek susinervinusi – Justė

Comments (3)

Paleistuviai?

Lengvos paleistuvystės formos arba tai, kaip šiais laikais mums visiems gyvenasi.

Nuo seno kartoju, kad menas yra ne vilioti, o suvilioti ir neduoti. Paleistuvauja kas kaip nori ir kas kaip moka. Tikrai taip. Dabar nėra mažutytės plonutytės raudonytės linijytės. Kas nori susitikinėja su kuom nori, juk demokratiškame, lygiame, nepriespaudos pasaulyje gyvename. Susitikinėjame, darome ką norime su kuo norime ir su kiek norime. Kiekvieno reikalas ką moralė sako.

Moralė. Sudemokratėjusi ir ta. Smagu jai. Ir gerai, sakyčiau. Juk demokratijos tame ir grožis, kad tave siunčia ant dviejų, o tu eini kur nori. Taip ir moralei dabar. Nesvarbu ką ji kuždės, vistiek tas, kuris valdo kūną, nueis ten, kur nori. Parodykit man, kuris tuo bodisi ir kuris netiki, o aš parodysiu jo elgesį, kad ir kartais, bet išlendantį. Arba ištrauksiu fantazijas į paviršių.

Visi gudrūs. Visi su kaukėm. Ir visi paleistuvauja taip, kaip jiems geriau ir priimtiniau. Žiūrėk, tas flirtuoja su savo pusbrolio panele. O va ta, kur už kampo stovi, rūko. Ir kas čia tokio, pasakysit? Paklauskit, kaip ji buvo auginta ir suprasit. Taigi, paleistuvystė paleistuvystei nelygu. Kaip ir šiknos, gyvenimiškos šiknos, dydis neproporcingas ir viena kitai netolygios.

Paleistuvaukit, mielieji, paleistuvaukit. Tai šiais laikais leidžiama. Tik nepamirškit visų šių nuklydimų pasakyt per išpažintį, kad po to vėl gerai nusiteikę galėtumėte tęsti ką pradėję. Kad ir po kaldra palindę fantazuoti. Ar tiesiog ką nors nervinti.

Kiekvienam savo. Ir nuodėmė kiekvienam sava. O be jų – nėra gyvenimo. Juolabiau, nėra saldau gyvenimo. Tai ką man palinkėti? Nusidėkite, patarsite? Nežinau. Geriau trumpai drūtai – gyvenkit.

Gyvenkit taip, kaip gaunasi, o paleistuvaukit taip, kaip mokat. Kas gautųsi gyventi skaniau.

Priebėgom – Justė

Comments off

Take it as it comes, coffe

Miegas iki dvyliktos valandos, juoda persaldinta kava, jos dažnai negeriančiai ir menkas judesys – nieko gero nežada. Ypač, kai tau 6.50 , kaip mokyklos laikais, keltis reikia. Ir dažniausiai, vietoj to, kad 23.00 jau gulėtum lovoje, 23.56 tu dar šoki, kokį tai Iggy Pop’ą ir jo Pakeleivį užsileidusi. Arba šiaip kadrus gaudai.

Kur tau, žmogau, užmigti. Kofeinas daro savo. „Take it as comes“, kaip mano ir jūsų Džimas pasakytų. Apmaudu. Nemėgstu tokių naktų, kai nemiga nusimato, nes tada kaip niekada kyla būtent tas apmaudas. Dėl visko. Net dėl tos dulkelės, kur ant grindų, nes grindys keliais tonais tamsesnės, negu norisi.

Ir mintys blaškosi. Girdėjau, voratinkliai laimę neša. Tai jų ir nevalysiu. Tegu  sau kabaroja palubėje ir ant šviestuvo. Lengvatikė naivuolė, pasakysit. Gal ir taip. Voratinkliai neša laimę, o violetinė – senmergių spalva. Bet taip pat ir išminties. Kaip tos Peliados, na tos, Mikės Pūkuotuko draugės, proto spalva.

Še tau, ką gauni, kai ima nemiga. Staigmenos visada malonu, tik visada yra vienas bet. O ir į namus gera grįžti.

Smagū, kaip Justė pasakytų, kaip kad Giedrė sako.

Smagū.

Nuplaukusi. Vėl – Justė

Comments off

« Previous entries
Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos