Archive forvasario, 2010

„Litexpo“ ir jo dėdės

Taigi, Vilniuje, tame pačiame „Litexpo“ ir vėl „Studijų mugė“. Žiūriu reportažus, skaitau ir kyla tik kelios mintys: 1. Dėkui man, kad jau viskas pasibaigė ir perėjau tą kančią; 2. Dėdės politikai ir kiti dideli ponai, ką jūs šnekat???

Nebuvau ir nebūsiu aš joje šįmet. Bet, matyt, tie patys stendai, ta pati tvarka, tie patys pasiūlymai. Gal ir nieko. Tik šiemet, tikiuosi, abiturientams daugiau informacijos suteikia. Pavyzdžiui, kai aš pati aktyviai viskuo domėjausi niekas negalėjo padėti, nes dar iš Švietimo ministerijos nebuvo atėjęs joks aiškus ir patvirtintas raštas. Smagū, kaip Justė mėgsta sakyti.

Ta taigi. Perėjau visą tą mėšlą ir džiaugiuosi. Išsiklausinėjau ir domėjausi Studijų Mugėje, atšvenčiau Šimtadienį, išsilaikiau įskaitas, paverkiau per Paskutinį skambutį, laikiau ir išlaikiau egzaminus, atšokau Išleistuves, parašiau prašymus, manė priėmė ir va dabar sėdžiu sau, kaip Dievo ausy. Giminės džiaugiasi, gali pasididžiuodami dakyti, kad va, tęsiu tradiciją – VU. Čia tau ne šuns papas, ar kaip ten. Naivuoliai. Bet tegu.

Taigi, aš džiaugiuosi, o visus tuos, kurie dabar tai pergyvena, užjaučiu. Nuoširdžiai. Juolabiau su tais egzaminais. Naujomis tvarkomis ir panašiai. Klaiku. Užuojauta. Aš manau, kad ten, dėdės ponai politikai, sėdintys aukštai nelabai turi ką veikti, tai smaginasi visokių nesąmonių prisigalvodami. Na, gerai, aš asmeniškai nesiskundžiu. Gavau tą krepšelį, mums Kalėdines stipendijas davė už tai, kad daug pirmakursių moka. Bet vistiek. Laimės dalykas. Esmė tame, kad 2009 metų stojime nedaug dalyvavo – daug išsigando ir net nestojo. Kas į užsienį uždarbiauti, o kas mokytis išskrido.

Užsienis. Dabar apie jį. Žiūrėjau per vieną kanalą reportažą. Ten visi kalbinti žmonės sakėsi stosiantys į užsienį, nes ten pigiau, ten geriau ir ten pragyventi galima. Taip. Ir dar kartą taip. Kur nemokamai, kur paskolų sistema lanksti, kas kur. Bet ten dar turi šansą išlikti jaunas žmogus. Pasakysit, kad mes turim Erasmus ir mes galim tuo pasinaudoti nepalikdami namų 4 – 5 metams? O ką jūs atsakysit į tai, kad pavyzdžiui aš, bestudijuodama universitete neturėsiu tokios galimybės? Specialybių paruošimas nesutampa. Taigi, sėdėsiu čia. Kaip mano kambariokė pasakytų: „Nesinervink, juk ir Lietuvoje gerai.“

Kas dar man patiko? Klausytis dėdžių kalbų. Ponas Steponavičius sakė, kad visa reforma atneš naudos. Dėdule, kodėl vis dar kalbi būsimuoju laiku? Nes mes, dabar besimokantys, nelabai tai jaučiam? Na, nežinau. Jei tau atneš, tau gal ir gerai. Ponas VGTU rektorius kalbėjo apie tai, kaip Lietuvoje gavę išsilavinimą lekia į užsienį dirbti, kaip tai yra negerai. Na, sutinku. Negerai. Pirma, populiacija mažėja, o antra, mane aptarnauja ne toks kvalifikuotas personalas. Jis siūlo, kad žmogus, kad gavęs išsilavinimą, jei nori lėkti į užsienį pardavinėti savo proto – tegu užsimoka už gautas studijas. Atsiskaito su valstybe. O jei nenori to daryti – tegu kelerius metus padirba Lietuvoje, taip atsimoka, o po to daro ką nori. Žinote, gera idėja. Bet kaip visada visuose geruose dalykuose yra vienas didelis bet.

BET: . Kaip bus skaičiuojamas atsimokėjimas? Algos dydžiu? Tai atleiskite, kada žmogus bus „laisvas, kaip paukštis“? Tikrai negreit. O antra, ką daryti, jei darbo negauni? Kai aš baigsiu, duokit man darbo – aš atsilyginsiu valstybei! Bet jei teks sėdėti pas tėvus namuose, tai mane vėl ta pati Valstybė išlaikyt turės. O ir už tai atsimokėt turėsiu?

Vienu žodžiu. Aš perėjau, daug kas taipogi. O likusiems linkiu tvirtybės ir darykit tai, ko trokštat. Neabejokit.

Šiek tiek susinervinusi – Justė

Comments (3)

Paleistuviai?

Lengvos paleistuvystės formos arba tai, kaip šiais laikais mums visiems gyvenasi.

Nuo seno kartoju, kad menas yra ne vilioti, o suvilioti ir neduoti. Paleistuvauja kas kaip nori ir kas kaip moka. Tikrai taip. Dabar nėra mažutytės plonutytės raudonytės linijytės. Kas nori susitikinėja su kuom nori, juk demokratiškame, lygiame, nepriespaudos pasaulyje gyvename. Susitikinėjame, darome ką norime su kuo norime ir su kiek norime. Kiekvieno reikalas ką moralė sako.

Moralė. Sudemokratėjusi ir ta. Smagu jai. Ir gerai, sakyčiau. Juk demokratijos tame ir grožis, kad tave siunčia ant dviejų, o tu eini kur nori. Taip ir moralei dabar. Nesvarbu ką ji kuždės, vistiek tas, kuris valdo kūną, nueis ten, kur nori. Parodykit man, kuris tuo bodisi ir kuris netiki, o aš parodysiu jo elgesį, kad ir kartais, bet išlendantį. Arba ištrauksiu fantazijas į paviršių.

Visi gudrūs. Visi su kaukėm. Ir visi paleistuvauja taip, kaip jiems geriau ir priimtiniau. Žiūrėk, tas flirtuoja su savo pusbrolio panele. O va ta, kur už kampo stovi, rūko. Ir kas čia tokio, pasakysit? Paklauskit, kaip ji buvo auginta ir suprasit. Taigi, paleistuvystė paleistuvystei nelygu. Kaip ir šiknos, gyvenimiškos šiknos, dydis neproporcingas ir viena kitai netolygios.

Paleistuvaukit, mielieji, paleistuvaukit. Tai šiais laikais leidžiama. Tik nepamirškit visų šių nuklydimų pasakyt per išpažintį, kad po to vėl gerai nusiteikę galėtumėte tęsti ką pradėję. Kad ir po kaldra palindę fantazuoti. Ar tiesiog ką nors nervinti.

Kiekvienam savo. Ir nuodėmė kiekvienam sava. O be jų – nėra gyvenimo. Juolabiau, nėra saldau gyvenimo. Tai ką man palinkėti? Nusidėkite, patarsite? Nežinau. Geriau trumpai drūtai – gyvenkit.

Gyvenkit taip, kaip gaunasi, o paleistuvaukit taip, kaip mokat. Kas gautųsi gyventi skaniau.

Priebėgom – Justė

Comments off

Take it as it comes, coffe

Miegas iki dvyliktos valandos, juoda persaldinta kava, jos dažnai negeriančiai ir menkas judesys – nieko gero nežada. Ypač, kai tau 6.50 , kaip mokyklos laikais, keltis reikia. Ir dažniausiai, vietoj to, kad 23.00 jau gulėtum lovoje, 23.56 tu dar šoki, kokį tai Iggy Pop’ą ir jo Pakeleivį užsileidusi. Arba šiaip kadrus gaudai.

Kur tau, žmogau, užmigti. Kofeinas daro savo. „Take it as comes“, kaip mano ir jūsų Džimas pasakytų. Apmaudu. Nemėgstu tokių naktų, kai nemiga nusimato, nes tada kaip niekada kyla būtent tas apmaudas. Dėl visko. Net dėl tos dulkelės, kur ant grindų, nes grindys keliais tonais tamsesnės, negu norisi.

Ir mintys blaškosi. Girdėjau, voratinkliai laimę neša. Tai jų ir nevalysiu. Tegu  sau kabaroja palubėje ir ant šviestuvo. Lengvatikė naivuolė, pasakysit. Gal ir taip. Voratinkliai neša laimę, o violetinė – senmergių spalva. Bet taip pat ir išminties. Kaip tos Peliados, na tos, Mikės Pūkuotuko draugės, proto spalva.

Še tau, ką gauni, kai ima nemiga. Staigmenos visada malonu, tik visada yra vienas bet. O ir į namus gera grįžti.

Smagū, kaip Justė pasakytų, kaip kad Giedrė sako.

Smagū.

Nuplaukusi. Vėl – Justė

Comments off

Naujas pasilabinimas

Va taip ėmiau ir pasprukau. Ir atbėgau čia.

Kodėl pabėgau? Nes pabijojau įtakos (taip, aš lengvai palaužiama).

Nenorėjau tapti edvardo ir belos (taip, iš mažųjų.) sagos dalimi. Aš nesakau, kai tai yra blogai visos tos knygos ir filmai. Prisipažinsiu, nei skaičiau nei mačiau. Perskaityti žadu gal kada nors. Esmė tame, kad nenorėjau net matyti nuorodų į perkurtas jų istorijas, komentarus apie juos ir visą kitą. Dar nenorėjau pradėti verkti dėl nepavykusios meilės ar dar kokios jaunatviškos liūdnumo bangos. Bijojau pradėti įsivaizduoti esanti stylish ir kitokia (suprantat ką turiu galvoje.). Ir istorijas nelabai mėgstu kurti apie Džeimsus ir Enės, Lukus ir kitokius.

Dabar teršiu čia. Taip, kaip moku.

Bandanti įsiteikti – Justė

Comments off

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos