Paleistuviai?
Lengvos paleistuvystės formos arba tai, kaip šiais laikais mums visiems gyvenasi.
Nuo seno kartoju, kad menas yra ne vilioti, o suvilioti ir neduoti. Paleistuvauja kas kaip nori ir kas kaip moka. Tikrai taip. Dabar nėra mažutytės plonutytės raudonytės linijytės. Kas nori susitikinėja su kuom nori, juk demokratiškame, lygiame, nepriespaudos pasaulyje gyvename. Susitikinėjame, darome ką norime su kuo norime ir su kiek norime. Kiekvieno reikalas ką moralė sako.
Moralė. Sudemokratėjusi ir ta. Smagu jai. Ir gerai, sakyčiau. Juk demokratijos tame ir grožis, kad tave siunčia ant dviejų, o tu eini kur nori. Taip ir moralei dabar. Nesvarbu ką ji kuždės, vistiek tas, kuris valdo kūną, nueis ten, kur nori. Parodykit man, kuris tuo bodisi ir kuris netiki, o aš parodysiu jo elgesį, kad ir kartais, bet išlendantį. Arba ištrauksiu fantazijas į paviršių.
Visi gudrūs. Visi su kaukėm. Ir visi paleistuvauja taip, kaip jiems geriau ir priimtiniau. Žiūrėk, tas flirtuoja su savo pusbrolio panele. O va ta, kur už kampo stovi, rūko. Ir kas čia tokio, pasakysit? Paklauskit, kaip ji buvo auginta ir suprasit. Taigi, paleistuvystė paleistuvystei nelygu. Kaip ir šiknos, gyvenimiškos šiknos, dydis neproporcingas ir viena kitai netolygios.
Paleistuvaukit, mielieji, paleistuvaukit. Tai šiais laikais leidžiama. Tik nepamirškit visų šių nuklydimų pasakyt per išpažintį, kad po to vėl gerai nusiteikę galėtumėte tęsti ką pradėję. Kad ir po kaldra palindę fantazuoti. Ar tiesiog ką nors nervinti.
Kiekvienam savo. Ir nuodėmė kiekvienam sava. O be jų – nėra gyvenimo. Juolabiau, nėra saldau gyvenimo. Tai ką man palinkėti? Nusidėkite, patarsite? Nežinau. Geriau trumpai drūtai – gyvenkit.
Gyvenkit taip, kaip gaunasi, o paleistuvaukit taip, kaip mokat. Kas gautųsi gyventi skaniau.
Priebėgom – Justė