Virkauju šiaip sau
Man jau įprasta, kad jausmai veržiasi naktį. Bet tokie, katrų neišsakysi.
Apie žmones, kurie bando mylėti, bet niekaip nesigauna.
Norinčius daugiau, nei galinčius.
Norinčius, galinčius, bet nedarančius, net tingi arba jaučiasi ne taip, kaip reikia.
Rėkiančius, kad „būtų gerai“, bet nieko nedarančius.
Esančius ne savo vietoje ir neturinčius kur dėtis daugiau.
Rėkiančius, kad reikia naujo, o sėdinčius prie to paties seno supuvusio lovio apie kurį tik burbėti besugeba.
Nebemoku kalbėti apie tai užuolankomis ir sarkastišku balseliu.
O dar liūdniausia, kad viskas čia apie mane.