Paranojiškai ironiškai saldu.

Odė.

Norėjau parašyti odę. Odę odei, gal netgi šitaip. Pasakyti visiems, kad ir aš džiaugiuosi pavasariu, kaip jo laukiau ir kaip iš vakaro planavau, kad jau galima užsidėti sijonuką, pasilakuoti raudonai nagučius, nu žodžiu būti vertai Siemenso padavėjos-kasinininkės Kylie Minogue koncerto metu, vardo. Pavsariškai pasipuošti ir galų gale savo mylimus naujus batukus pradėti impregnuoti ėjimui į trasą. Bet atsikėlus plius penkių nepamatysiu, kojas nušalsiu, o nagų lakas, šiaip ar taip, pasibaigęs. Graudu.

Na, o jei kalbant apie tą laukimą, tai aš beprotiškai laukiu ties Tverečiaus stotele, tvora aptverto plotelio atsigavimo. Tada jau tikrai bus pavasaris, kai netingėsiu keleto stotelių pavažiuoti nusipirkti bulvių, svogūnų laiškų, ridikėlių, salotų, agurkų, pomidorų ir viso kito gėrio iš daržo, iš šiltnamio. Išsikepsiu kokią sau žuvytę su specialaus recepto bulvikėmis, pasidarysiu salotikių, užgersiu baltu pusiau sausu vynu ir dar užkąsiu citrina. Viskas bus pavasario proga.

Dar laukiu alyvų. To meto, kai bus šilta, norėsis gaivaus vėjelio, praversiu langą ir kvapas, alyvų kvapas, ateis nuo krūmo, esančio priešais, tiesiai man į kambarį. Arba to momento, kai nusileidus į fojė barako ten viskas stipriai stipriai kvepės alyvomis.

Gulinėjimo pievoje. Ant skaros. Ir nesvarbu su konspektu ar su vermuto stikline, bet vistiek gulinėčiau sau, saulė tviekstų man į akis, raukyčiausi, nušalčiau sėdimąją, pradėtų skaudėti gerklę, apsirgčiau, būčiau liūdna, bet būtų pavasaris. O veidą puoštų strazdanos. Nes gi saulė į veidą šviestų.

Nemoku auginti gėlių, todėl jas, liaudiškai sakant, nusisavinčiau nuo kitų. Vainikų pinti irgi nemoku. Bet moku Jaunimo parkely su klegančiu būriu gerti kokią skystą duonelę ir skųstis artėjančia sesija. Esmė ta, kad niekas nesiklauso kas ką kalba šia tema, nes visi tai išgyvena ir žino, ką tai reiškia, galų gale kovoja už save, bet linksi galvomis, o jose tik pavasariškas vėjelis ir planai artėjančiam savaitgaliui.

Pradėsiu dainuoti duše. Nuo pavasariško pavasario. Tik nepamirškit man to priminti. Ir gal šypsotis daugiau bandysiu, dėl šito dar neapsisprendžiau.
Žodžiu, prisidedu prie kiekvieno sveikinimo, kuris , garantuotai, pasirodys po dvyliktos valandos. Man pavasariai patinka, nes jie kvepia alyvomis ir tais laikais, kai niekas, rodos, nesikeitė. Kai laukdavau atostogų ten, kur važiuodavau tik kartą per metus, o jei važiuodavau, tai ilgam ir su krepšiu kaip metams išvykstanti. Tuo metu, kai rūpėdavo vidurkiai. Ne dėl to, kad jie kažką žadėjo, o dėl to, kad glostydavo savimeilę. Ir kvepėdavo čeburėkais ir dlightu ant suoliuko, šalia kurio dar drėgna, šviežia žolytė kaldavosi. Ir tas nesveikai aktyvus berniokas lakstydavo su draugeliu, kuris į žibintą įsiropšdavo.

Ooo, man rodos, reiks perskaityti „Altorių šėšėly“, kad vėl žinočiau ką reiškia pavsaris ten ir čia ir tas „Pavasarėli mano“

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=PPvbOKLd0GE[/youtube]

Kažkokia tai – Justė