Šiandien aš esu emo ir galvoju kaip balta mirštanti gulbelė pievoje
Tikrai taip, šiandien aš tokia. Gerai, vakar tokia buvau. Prieš miegą kažką užrašiau, o šiandien noriu paplatinti, nors, žinokit, šiandien aš vėl myliu.
O vakar rašiau taip:
„Dieve, kaip gera mylėti! Mylėti, norėti, turėti, trokšti, šypsotis, mylėtis, švytėti, norėti girtis, tyliai mėgautis. Dieve, kaip gera gera. Bet, Dieve, kodėl taip baisu ir sunku nebemylėti? Juoda, liūdna ir nedraugauji su savimi. Tai ne tas pats kas būti nebemylimam. Tai tiesiog reiškia nebemylėti kito, nors dar prieš metus rėkei: Dieve, kaip gera mylėti!“
Bet neberašau.
Tik kad šiandien myliu save. Nors savęs nemyliu tik labai retais atvejais, o tie reti atvejai būna tada, kai žliumbauju be reikalo. O tai, jūsų žiniai, buvo jau tikrai senokai.
O dar. Oras šiandien buvo puikus. Nežinau kaip kitur, bet Vilniuje tikrai. Tai ta proga net atsidūrėm ten, kur retai Vilniuje gyvenantis nueina: aplankėm Bokštą. Tą, likusį. Žinoma, pasifotikinom. Ir ta proga, siunčiam linkėjimus:
Dar visai ir muzikėlės įkelčiau, bet, o baisume, nemoku čia! Kitur mokėjau, bet ten man nuotraukų nebeleidžia kelti, tai ignoruoju tą vietą.
Šiaip, emo ne šiandien aš visai. Šiandien kaip tik gera aš. Net tvarkiausi, karšta buvo. O nuo gaivaus oro ant kalno ir galva nustojo skaudėti.
Bet ji vėl skauda, kai susidariau darbų sąrašą kuris pilnės. Keista. Mat aš, Komfakietė, visai nepratus prie tokių grafikų su tokia informacija. Bet išgyvensiu. Ir gal baigsiu kadanors save graužti, kad nesu tas normalus žmogus su normaliu darbu ir su perspektyva. Keista. Algą ir dabar nbelogą gaunu, dirbu mažai, bet jau ima ir auga poreikiai. Savimeilės poreikiai. Galėtų jie patylėti truputėlį ir nusiraminti dar kuriam laikui. Ania? AnIA?
Ai, visai man reiktų susitvarkyti savo šitą blogą. Gana čia kažkaip neprižiūrimai bujoti.
Ekit miegoti – Justė.