Išimtis iš gyvenimo

Vyrams užtenka mylėti. Moterims reikia mylėti, bet būti įsimylėjusioms. Tiesą pasakius, kyla noras analizuoti tokį pasitaikantį, tiksliau taisyklę, o gal net kažkokią anomaliją, bet nagrinėk nenagrinėjęs – nieko neįrodysi tik gal tuntą žmonių suerzinsi.

Santykių pradžioje vyksta skraidymas. Nervingas atsakymų laukimas, skambučių, sms ar kitokio dėmesio. Susitikimo (netyčinio) koridoriuje ir apsimestinai paprasto „labas“ pasakymas. Tada va ir yra žiežirbėlės, magija, jausmas, įsimylėjimas. Tada jauti poreikį rūpintis, stengtis, į nieką nekreipti dėmesio. O būna taip, kad ateina, taip sakant, kitam žingsniui metas ir visa ta magija dingsta, peržengusi per „brandžių“ santykių ar tiesiog kito lygio, barjerą.

Tada skambučiai tampa įprastu dalyku, jų metu nebe tylima, pliurpiama ar dar kokių nesąmonių aptarinėjimas vyksta, bet skambučių metu imama aptarinėti svarbūs reikalai. Viskas prasideda Labas, o baigiasi – Iki. Susirašinėjimas ima įkyrėti, nes tai reikalauja laiko. Laiko pradeda reikti sau, o ne jums. Viskas po truputį banalėja ir ima nesikeisti. O gal kaip tik keistis. Sunku čia jau pasakyti.

Tokiais momentais malonu panirti į svajones ir išgalvotą gyvenimą. Jei tu kitur būtum gimusi, kitur besimokiusi, su kitais žmonėmis bendravusi, dariusi kažką, kas dabar iššaukia „kas būtų jeigu būtų“.
Mintys priverčia analizuoti tai, kas buvo, kaip buvo, ko dabar nebėra. Tai priveda prie išvadų, o šios prie įvairių variantų – liūdesio, isterijų, džiugesio, juodų minčių ir sūrios balos ant stalo virš kurio palinkusi esi.

O gal tiesiog čia man Dvyniška paranoja. Mano vienas didelis minusas yra Dvyniškas gyvenimas, kurio pasėkoje niekada esu patenkinta pilnai, o visada kažko trokštanti daugiau. O gal tiesiog neįvetinanti ar pernelyg nusižiūrinti kitų gyvenimus. Nežinau. Tiesiog žinau, kad noriu paprastesnio gyvenimo be galvų laužimo, su žinojimu ko noriu, to gavimo ir pilnatvės jausmu. Pavyzdžiui, žinau, kad jei būčiau pasiturinti ir galėčiau gyventi prancūzaitės gyvenimą, kurį įsimylėjau iš eilinės, per protą trenkusios knygos, man jau to nepakaktų, norėtųsi daugiau, tarkim, kad nuo mano nuotraukų būtų pavargęs kiekvienas žmogus ir kiekvieno leidinio redaktorius. Tada prasidėtų kokios tai mados sekimas, tarkim, sveikos gyvensenos. Tada svajonių įgyvendinimas – parašyčiau knygą ar dar ką panašaus iškrėsčiau. Žodžiu veikčiau, nes manęs tai, ko anksčiau norėjau, nebepatenkintų.

O jei pasinerčiau į neviltį, tai didžiai paviršutinišką, kurios metu norisi paguodos, bet kai kas nors nori ją suteikti, tas kas nors palaikomas įsikišėliu ir kiekvienas ramus žodis – aršumu ir nusiteikimu prieš. Gyvenčiau tokį gyvenimą, kad jį būčiau visą laiką įsimylėjusi, nes vien meilės nepakanka, kai dingsta magija ir varikliukas ima veikti veikiamas kinetinės-potencinės energijos, o ne pastovaus degalų pateikimo būdu.

Norėtųsi sau palinkėti susiturėjimo ir ramybės, bet juk žinau, kad linkėk nelinkėjęs, nebus taip, nebent gimsiu iš naujo. O tai, kaip man vakar sakė mama, nėra taip lengva, kaip atrodo, o gal netgi ir neįmanoma. Tiesiog gal ramybės jums. Ypač mano žmonėms, ypač ypatingiems mano žmonėms, kurie su tuo, tokia manimi, tvarkosi kiekvieną dieną. O gal ryte atrodys viskas kitaip. Duokit vilties man tam.

Gyvenime, pražysk – Justė.

Komentarų: 1

  1. Sekmadienis. Tinka postringauti apie afektus ir žemiškesnius jausmus | janulyte Said,

    sausio 18, 2015 @ 22:00

    […] – perjaučianti žmogysta. Tik dabar šiek tiek užtikrintesnė. Bet tada, 2011 metais, rašiau: „Vyrams užtenka mylėti. Moterims reikia mylėti, bet būti įsimylėjusioms“. Ir dabar, kaip ir tada, vis dar linkiu sau ramybės. Tik daugiau to žemiškesnio įsimylėjimos: […]

RSS feed for comments on this post

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos