Gyvenimas galvoja apie mane (dom stait agon garit)

Turbūt per ilgai tylėjau. O gal tiesiog užpuolė darbai ir vėl, eilinį sykį, darau kažką, kad nereiktų tos užpuolusios pabaisos tenkinti. O šiaip kaip man gyvenasi? Pastaruoju metu apsistojau ties jausmu: nei gerai, nei blogai. Tiesiog viskas, atrodo, savo vietos, kaip ir priklauso yra minusų, yra pliusų. Manau, tai ryški žymė, kad imu protingėti. Net nežinau dabar, kiek čia ironijos įdėta.

Šiandien, pavyzdžiui, vien šiandien buvo visko, ką galėčiau pasakot ir nenustot. Pvz, turiu patį nuostabiausią naršyklės apipavidalinimą. Rimtai. Kažkada čia džiaugiausi nauju desktopu (vis dar nemoku ištarti, oamenu, klasiokas liepė išmokti, o aš to nepadariau), o va dabar nauja naršykle.

Ir dar pasidariau tokius pietus, kad, ŠARŪNAI, gailėkis, kad dabar gyveni vien darbu ir mokslais. Daug ką praleidi. Praleidai ir tai. Naujas receptas vykęs, o Justė vykusi dar labiau, nes tikrai – arba aš nevalgau, arba valgau skaniai. (Nooors, raudonėlių gal ir padauginau.)

Dar noriu pasigirti, kad po melejono nervų liejimo ir čia dėjimo pagaliau iškovojau vertą, tikrai žinau, stipendijinę vietą rotacijoje. Ir dar kuom labai džiaugiuosi PAGALIAU darau tai, ką seniai norėjau. Netingiu ir lankau ir šoku lankydama šokius. Pildau vaikystės svajonę, nors mama sako, kad tokio noro negirdėjo. Na, gal tada jaunystės. Aišku, jei pažįsti mane, tai žinai, kad šoku. Bet nu common. Visi mes žinom kaip ten kas. Man reikia atsipalaidavimo ten, kur noriu, kad man būtų gerai ir šitam reikale pagaliau radau tą atsipalaidavimą. Judinam su Andriuku sau klubiukus ir dar griuvinėju daug. Mat salsoj tas pusantrinis ant vienos kojos nėra jau toks neapsakomai lengvas. Da da da.

Žodžiu, kaip ir aišku kaip gyvenu: mokausi (meluoju), šoku ir balansuoju.

Ai, klausimas? Ar matėt Tadą Blindą? Aš tai va ėjau su Monika. Nuėjom iki ko:

Nesididžiuoju, bet ir nesigailiu, kaip sakant. Lia lialia.

Ir dar, tą proga, kad mane patraukė ant senų dainų:

Tikrai, kai mano galva mažai užkimšta neigiamų emocijų ir nesirašo čia. Nes juk girtis negražu. Bet jei jau laikysit, kad gražu galiu padaryti ir tai.

Rugsėjį gyvenau Euro čempu kuris surijo nemažai mano nervų. Beveik visus. Tikrai. Galiu pastebėti, kad lietuviai tikrai nėra malonūs klientai.

Hmm, susimąstymas man. Žinote, nepasakosiu čia visko, nes pastarąjį kartą kai tai dariau buvau užpulta, o aš šian teigiamas žmogus, toks ir noriu likti. Netgi, žinokit tapau paaukštinta. Dabar esu ne šiaip sau Justė, o vyr. Justė. Galima laikyti, kad vyr nuo vyro. Hm, norėčiau vyno.

Dar spalis man nusisekęs, kad suteikta viltis geran, pagal specialybę, darban įlįsti, kas vis dėl to, atsigavus po praktikos VSF, man nėra pats blogiausias dalykas, o atvirkščiai. Paglistytų savimeilę.

O! Kalbant apie tai. „Nieko Rimto“ man ją irgi glosto. Nepamenu kad apaskutinį kartą mano rašliava buvo įvertinta (neskaitant to karto, kai panelė telefoną man išrašė), o jie tai daro ir visai džiaugiuosi šiuo reikalu. Sveika ta sveikai pamaitinta savimeilė.

Taip sakant, lapritis, mokslai jau puola, tai manau ir blogą atgaivinsiu. Mosklai spaudžia, sesija jau kvepia, bet, manau, nebus taip, kaip tada, kai buvo baisiausia. O baisiausia būna birželio 15, kaip taisyklė. BET kol šaldytuve pačios gamintas maistas (skaniai) o ne alyvuogių indeliai ir apkepėlės – viskas dar išgyvenama.

Neverkiu ir nežinau kaip čia baigti. Žodžiu, gyvenimas yra gerai.

Bučiuoju, pupuliai! – Justė

Komentavimo galimybė išjungta.

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos