Čirškauja lakštingala Aš

Pastaruoju metu jaučiuosi kaip kvailelė. Bet ne šiaip sau kokia nudurninta ir kitaip nuliūdinta mergaitė su dviem kasytėmis kuriai norisi visiems parodyti, kiek ji daug mačiusi ir kaip jai smagu buvo, bet tokiu kvailumu, kai sėdi išsišiepęs ir džiūgauji, kad šypsaisi. Žodžiu, čia toks variantas, kad atrodo viskas įmanoma. Netgi, jei būčiau ateistė, prisiekčiau Dievu, kad parašysiu knygą. Belekokią. Receptų, kuriuose atskleidžiamos žmonių gyvenimo nuodijimo paslaptys. Istorijos, kurios esmė paranojikų fetišistų porelė. Novelių, kurios bus pilnos juodumos ir šiaip šizofrenizmo. Arba šiaip blevyzgų rinkinį. Na, žodžiu, kažkas tokio.

Man patinka šypsotis, kai išlenda nuotraukos iš atostogų vakaro kai sakei: aš bijosiu žmonių, nebendrausiu su niekuo, bet būna, na būna kitaip. Ir nesvarbu, kad nematai tos nuotraukos, tik žinai, kad greitai pamatysi, bet esmė tokia, kad buvo juokinga. Gal truputį gėdą. Bet kam gi nebūna. Kam gi to nereikia.

Ir visai nesvarbu, kad negavai to, ko siekiai, nes tai dar bus siekiama. Gal ir nedrįstu pakeisti aplinką, mesti vieną darbą dėl neužtikrinto antro darbo, brt koks skirtumas, kada nors ir aš tai padarysiu. Ir juolabiau mano šypsenos nenuplaus tas faktas, kad gyvenu bloke be tualeto, be kriauklės. Be durų, galų gale. Esmė tame, kad turiu šaldytuve marinuotų svogūnėlių kaugę ir man nieko daugiau netrūksta. Ai tiesa, nusipirkau batus, dėl kurių diena atgal vos neraudojau, kai galvojau, kad mano kojom jų nebėra.

Tiesą pasakius, jaučiuosi kaip pavasarį. Žinant mane, tai nieko gero nežada. Bet būk ramus, mano mielas vyriškasis pašoninis žmogau, nebus pavasario tokio, kokie būdavo. Ir šiaip, tu nežinai kokie būdavo. O dar, beto, sakoma, kad nežinai ar nematai ir širdies neskauda. (plačiai šypsausi primerkdama akį)

Man pavasaris pusė vienuoliktos vakare, šiandien skraidė konteineriai už lango, nusiploviau nuo paskaitos, kurio, tikiuosi, alokacijos nepakeitė būtent šiandien, klausausi gero winampinio reikalo ir čirenu kaip vyturėlis. Na, gal per klaikiai pasakyta, bet ko nečirenti. Čirenu, nors ryt į darbą, tik nežinia kada. Svarbu žinau, kad reikia. O jei reikia – būsiu. Pavasaris. Betrūksta Nernijos trečios dalies.

Ir šiaip turiu mintį kitai rašliavai. Tiesą pasakius, jų visada pilna mano galvoje, tik gaila, ne visada išsiguldo raštu. Kartais pagaunu save apgailestaudama dėl to, nes juk kai viską surašai pasaulis tampa daug aiškesnis ir malonesnis gyventi. Ir nemiga nebekankina.

Kalbant apie nemigą. Jos dėka kelias naktis prieš apturėjau, taip nestilistiškai sakant, prisiminimų šoką, kai susiradau savo GoGearą, kuriame muzika nekeista geri dveji metai ir ten grojančios dainos primenė daug ką. Rytionius šokius, upes, ilgas keliones, šokius, senas simpatijas, senus skausmus ir viską, kas mažiau ar daugiau davė patirties.

O dabar linguoju savo sulenkta dešine kojele, plevenu palaidus plaukus šiek tiek banguotus ir šypsausi, nes viduje kažkaip keistai lengvai linksma, nors ir, rodos, nėra dėl ko. Tereikia saulės ir krentančių snaigių, kaip tada, kai iš CD grotuvo sklido geri garsai. Mėgstu prisiminimus ir pavasario laukimą.

Tegu būna tai paprasta – Justė
[youtube][/youtube]

Komentavimo galimybė išjungta.

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos