Paranojiškai ironiškai saldu.

Labas rytas, Lietau! Nors koks čia rytas, kai laikrodis rodo beveik septynias, o tu jau po darbų tykiai ramiai su taure kimarini palei wordo failą. Šeštadienis. Ir ką veiksit? Aš tai va nieko, nujaučiu, nors galėčiau ir turėčiau daug ką. Pavyzdžiui galėčiau pasimokyti. Atleisk, savaitgali, kad taip baisiai keikiuos.

Bet tokia tad jau mano realybė – noriu daug, turiu padaryti daug, o tingiu ir paskutinei minutei viską suverčiu. Tokia buvau visą gyvenimą, o komfakas tai paaštrino dar labiau.

Ooooo!! Komfakas. Va čia tai turiu ką pakalbėti. Žodžiu, mūsų Studentų atstovybė tokį dalykėlį paskelbė – atsiuntė archyvistams skelbimuką, kad va galim dalyvauti tokiam ir tokiam dalyke, parašykit savo nuomonę apie savo studijas, puikiausi gaus prizų ir dar, aišku, nueis iki svarstytojų komisijos. Parašiau aš ten šiokį tokį nusikundimą ir tikrai nepretenduoju kokian prizan, nes to ir tenorėjau – pasiskųsti. O kuo skundžiausi ten, pasiskųsiu ir čia.

Nors , tiesą pasakius, manau, kad tie visi reikalai su konkursai yra toks dalykas, kad prieš kažkiek laiko buvo prašyta parašyti savo nuomonę ir atsiųsti su foto. Kažkokiam leidiniui ar kam. Norėjau sudalyvauti (vis gal kažkur dar google mane ras), bet darbai užpuolė, kad primiršau, o nepriminta užmiršau. Kažkaip nuojauta kužda, kad niekas ten ir neparašė, kad teko viliotis liaudį pažadais prizais. O manęs tai nestebina, juk aš pati archyvarė, žinau kaip ten pas mus aktyvu.

Tai va, kalbant toliau apie komfaką, noriu pasiskųsti ir pasipasakoti, kad greičiausiai mane su visais grupiokais universiteto vadovybė perkėlė į vakarinį skyrių … Nežinau ką baisaus padariau, kuom nusikaltau, ką nuskriaudžiau, bet tokios išvados peršasi atsidarius savo Pavasarios semestro tvarkaraštį:

Išsilavinęs žmogau, pasakyk, ar tai galima vadinti normaliomis Bakalauro studijomis? Aš ne magistre, aš ne kur kolegijos neakivaidiniame (ten paskaitų daugiau vyksta), bet universitete, kuriame dėsto garbūs dėdės. O kadangi garbūs dėdės dėsto dar ir kitur ir duoną savo vaikams uždirbinėja dar kitur, tai pas archyvarus atkeliauja tik po visko. To pasėkoje – labas rytas, penkta valanda vakaro.

Klausi ko čia skundžiuosi? Tai prašau, aiškinu. Aš sau puikiai dirbu, užsidirbu ir mano darbas pasižymi suderinamumu su studentavimu ir studijavimu, nes viskas vakare. Tačiau toks reikalas, kaip kad paskaitos vakarais atima ir tą gėrį. O apie laisvuosius dalykus išvis patylėsiu. Kad ir kaip ten – norėjau pasiskųsti, tai tą ir padariau.

O dabar šeštadienis ir jau nujaučiu, kad tuoj teks kelti šikną ir eiti iki „Svajonių pilies“ šio to užsipirkti, nes mano Utena jau baigiasi. Nors anksti kėlus – daug ir nereikia.

O šiaip noriu šilumoooos. Todėl ir ieškausi paltuko vietoj to, kad skaityčiau. Išvis, nemėgstu darganos. O oras šiandien, pripažinkim, tikrai ne kažkąąąą. O rytoj kaip ir į Trakus su moterėlėm lekiam. O kokie ten Trakai jei lyja. Teks kabake kibinus su alum kirst. Aš, aišku, nesiskundžiu ir šia idėja, tačiau, pripažinkim, mėgstam gražias nuotraukas su pilimi fone. Visi mėgstam. Dar va karūną nusivežčiau, kaip tikra princesė būčiau, mm….

Kitaip tarian – dargana, eik velniop, šalin, tolyn!

Aš žinau, kad nuo šito reikalo žmonėms nėra aišku kaip aš gyvenu, o tik tai, kad dabar ilsiuosi, tačiau žinokit, kad gyvenu gerai. Tikrai. Nenoriu sakyti, kad yra atvirkščiai, nes meluočiau.

Ai, va, Komfake, duodu tau pliusą dėl to, kad galėjau pasidaryti sau atostogas ten, kur yra ramybė, gerumas, linksmumas, savumas ir taip toliau. Sugalvojau – išvažiavau – papilsiavau. Ir kaip čia sakyti, kad gyvenu blogai?

Viskas man čiki, tik bėgiot reikia pradėt vėl ir gaminti dažniau.

Švytėėėėėkim – Justė. P.S. Šeštadienio proga pajudėkim: