Paranojiškai ironiškai saldu.

Labas rytas, Lietau! Nors koks čia rytas, kai laikrodis rodo beveik septynias, o tu jau po darbų tykiai ramiai su taure kimarini palei wordo failą. Šeštadienis. Ir ką veiksit? Aš tai va nieko, nujaučiu, nors galėčiau ir turėčiau daug ką. Pavyzdžiui galėčiau pasimokyti. Atleisk, savaitgali, kad taip baisiai keikiuos.

Bet tokia tad jau mano realybė – noriu daug, turiu padaryti daug, o tingiu ir paskutinei minutei viską suverčiu. Tokia buvau visą gyvenimą, o komfakas tai paaštrino dar labiau.

Ooooo!! Komfakas. Va čia tai turiu ką pakalbėti. Žodžiu, mūsų Studentų atstovybė tokį dalykėlį paskelbė – atsiuntė archyvistams skelbimuką, kad va galim dalyvauti tokiam ir tokiam dalyke, parašykit savo nuomonę apie savo studijas, puikiausi gaus prizų ir dar, aišku, nueis iki svarstytojų komisijos. Parašiau aš ten šiokį tokį nusikundimą ir tikrai nepretenduoju kokian prizan, nes to ir tenorėjau – pasiskųsti. O kuo skundžiausi ten, pasiskųsiu ir čia.

Nors , tiesą pasakius, manau, kad tie visi reikalai su konkursai yra toks dalykas, kad prieš kažkiek laiko buvo prašyta parašyti savo nuomonę ir atsiųsti su foto. Kažkokiam leidiniui ar kam. Norėjau sudalyvauti (vis gal kažkur dar google mane ras), bet darbai užpuolė, kad primiršau, o nepriminta užmiršau. Kažkaip nuojauta kužda, kad niekas ten ir neparašė, kad teko viliotis liaudį pažadais prizais. O manęs tai nestebina, juk aš pati archyvarė, žinau kaip ten pas mus aktyvu.

Tai va, kalbant toliau apie komfaką, noriu pasiskųsti ir pasipasakoti, kad greičiausiai mane su visais grupiokais universiteto vadovybė perkėlė į vakarinį skyrių … Nežinau ką baisaus padariau, kuom nusikaltau, ką nuskriaudžiau, bet tokios išvados peršasi atsidarius savo Pavasarios semestro tvarkaraštį:

Išsilavinęs žmogau, pasakyk, ar tai galima vadinti normaliomis Bakalauro studijomis? Aš ne magistre, aš ne kur kolegijos neakivaidiniame (ten paskaitų daugiau vyksta), bet universitete, kuriame dėsto garbūs dėdės. O kadangi garbūs dėdės dėsto dar ir kitur ir duoną savo vaikams uždirbinėja dar kitur, tai pas archyvarus atkeliauja tik po visko. To pasėkoje – labas rytas, penkta valanda vakaro.

Klausi ko čia skundžiuosi? Tai prašau, aiškinu. Aš sau puikiai dirbu, užsidirbu ir mano darbas pasižymi suderinamumu su studentavimu ir studijavimu, nes viskas vakare. Tačiau toks reikalas, kaip kad paskaitos vakarais atima ir tą gėrį. O apie laisvuosius dalykus išvis patylėsiu. Kad ir kaip ten – norėjau pasiskųsti, tai tą ir padariau.

O dabar šeštadienis ir jau nujaučiu, kad tuoj teks kelti šikną ir eiti iki „Svajonių pilies“ šio to užsipirkti, nes mano Utena jau baigiasi. Nors anksti kėlus – daug ir nereikia.

O šiaip noriu šilumoooos. Todėl ir ieškausi paltuko vietoj to, kad skaityčiau. Išvis, nemėgstu darganos. O oras šiandien, pripažinkim, tikrai ne kažkąąąą. O rytoj kaip ir į Trakus su moterėlėm lekiam. O kokie ten Trakai jei lyja. Teks kabake kibinus su alum kirst. Aš, aišku, nesiskundžiu ir šia idėja, tačiau, pripažinkim, mėgstam gražias nuotraukas su pilimi fone. Visi mėgstam. Dar va karūną nusivežčiau, kaip tikra princesė būčiau, mm….

Kitaip tarian – dargana, eik velniop, šalin, tolyn!

Aš žinau, kad nuo šito reikalo žmonėms nėra aišku kaip aš gyvenu, o tik tai, kad dabar ilsiuosi, tačiau žinokit, kad gyvenu gerai. Tikrai. Nenoriu sakyti, kad yra atvirkščiai, nes meluočiau.

Ai, va, Komfake, duodu tau pliusą dėl to, kad galėjau pasidaryti sau atostogas ten, kur yra ramybė, gerumas, linksmumas, savumas ir taip toliau. Sugalvojau – išvažiavau – papilsiavau. Ir kaip čia sakyti, kad gyvenu blogai?

Viskas man čiki, tik bėgiot reikia pradėt vėl ir gaminti dažniau.

Švytėėėėėkim – Justė. P.S. Šeštadienio proga pajudėkim:

Reik vyniuko ir aliuko
Siautulingo vakariuko.
Nes be šokių ir alus
Švelniai tariant – myžaliux!

Kopyraitas by mane, Januliuksą.
Bučiuoju.

Turbūt per ilgai tylėjau. O gal tiesiog užpuolė darbai ir vėl, eilinį sykį, darau kažką, kad nereiktų tos užpuolusios pabaisos tenkinti. O šiaip kaip man gyvenasi? Pastaruoju metu apsistojau ties jausmu: nei gerai, nei blogai. Tiesiog viskas, atrodo, savo vietos, kaip ir priklauso yra minusų, yra pliusų. Manau, tai ryški žymė, kad imu protingėti. Net nežinau dabar, kiek čia ironijos įdėta.

Šiandien, pavyzdžiui, vien šiandien buvo visko, ką galėčiau pasakot ir nenustot. Pvz, turiu patį nuostabiausią naršyklės apipavidalinimą. Rimtai. Kažkada čia džiaugiausi nauju desktopu (vis dar nemoku ištarti, oamenu, klasiokas liepė išmokti, o aš to nepadariau), o va dabar nauja naršykle.

Ir dar pasidariau tokius pietus, kad, ŠARŪNAI, gailėkis, kad dabar gyveni vien darbu ir mokslais. Daug ką praleidi. Praleidai ir tai. Naujas receptas vykęs, o Justė vykusi dar labiau, nes tikrai – arba aš nevalgau, arba valgau skaniai. (Nooors, raudonėlių gal ir padauginau.)

Dar noriu pasigirti, kad po melejono nervų liejimo ir čia dėjimo pagaliau iškovojau vertą, tikrai žinau, stipendijinę vietą rotacijoje. Ir dar kuom labai džiaugiuosi PAGALIAU darau tai, ką seniai norėjau. Netingiu ir lankau ir šoku lankydama šokius. Pildau vaikystės svajonę, nors mama sako, kad tokio noro negirdėjo. Na, gal tada jaunystės. Aišku, jei pažįsti mane, tai žinai, kad šoku. Bet nu common. Visi mes žinom kaip ten kas. Man reikia atsipalaidavimo ten, kur noriu, kad man būtų gerai ir šitam reikale pagaliau radau tą atsipalaidavimą. Judinam su Andriuku sau klubiukus ir dar griuvinėju daug. Mat salsoj tas pusantrinis ant vienos kojos nėra jau toks neapsakomai lengvas. Da da da.

Žodžiu, kaip ir aišku kaip gyvenu: mokausi (meluoju), šoku ir balansuoju.

Ai, klausimas? Ar matėt Tadą Blindą? Aš tai va ėjau su Monika. Nuėjom iki ko:

Nesididžiuoju, bet ir nesigailiu, kaip sakant. Lia lialia.

Ir dar, tą proga, kad mane patraukė ant senų dainų:

Tikrai, kai mano galva mažai užkimšta neigiamų emocijų ir nesirašo čia. Nes juk girtis negražu. Bet jei jau laikysit, kad gražu galiu padaryti ir tai.

Rugsėjį gyvenau Euro čempu kuris surijo nemažai mano nervų. Beveik visus. Tikrai. Galiu pastebėti, kad lietuviai tikrai nėra malonūs klientai.

Hmm, susimąstymas man. Žinote, nepasakosiu čia visko, nes pastarąjį kartą kai tai dariau buvau užpulta, o aš šian teigiamas žmogus, toks ir noriu likti. Netgi, žinokit tapau paaukštinta. Dabar esu ne šiaip sau Justė, o vyr. Justė. Galima laikyti, kad vyr nuo vyro. Hm, norėčiau vyno.

Dar spalis man nusisekęs, kad suteikta viltis geran, pagal specialybę, darban įlįsti, kas vis dėl to, atsigavus po praktikos VSF, man nėra pats blogiausias dalykas, o atvirkščiai. Paglistytų savimeilę.

O! Kalbant apie tai. „Nieko Rimto“ man ją irgi glosto. Nepamenu kad apaskutinį kartą mano rašliava buvo įvertinta (neskaitant to karto, kai panelė telefoną man išrašė), o jie tai daro ir visai džiaugiuosi šiuo reikalu. Sveika ta sveikai pamaitinta savimeilė.

Taip sakant, lapritis, mokslai jau puola, tai manau ir blogą atgaivinsiu. Mosklai spaudžia, sesija jau kvepia, bet, manau, nebus taip, kaip tada, kai buvo baisiausia. O baisiausia būna birželio 15, kaip taisyklė. BET kol šaldytuve pačios gamintas maistas (skaniai) o ne alyvuogių indeliai ir apkepėlės – viskas dar išgyvenama.

Neverkiu ir nežinau kaip čia baigti. Žodžiu, gyvenimas yra gerai.

Bučiuoju, pupuliai! – Justė

Odė.

Norėjau parašyti odę. Odę odei, gal netgi šitaip. Pasakyti visiems, kad ir aš džiaugiuosi pavasariu, kaip jo laukiau ir kaip iš vakaro planavau, kad jau galima užsidėti sijonuką, pasilakuoti raudonai nagučius, nu žodžiu būti vertai Siemenso padavėjos-kasinininkės Kylie Minogue koncerto metu, vardo. Pavsariškai pasipuošti ir galų gale savo mylimus naujus batukus pradėti impregnuoti ėjimui į trasą. Bet atsikėlus plius penkių nepamatysiu, kojas nušalsiu, o nagų lakas, šiaip ar taip, pasibaigęs. Graudu.

Na, o jei kalbant apie tą laukimą, tai aš beprotiškai laukiu ties Tverečiaus stotele, tvora aptverto plotelio atsigavimo. Tada jau tikrai bus pavasaris, kai netingėsiu keleto stotelių pavažiuoti nusipirkti bulvių, svogūnų laiškų, ridikėlių, salotų, agurkų, pomidorų ir viso kito gėrio iš daržo, iš šiltnamio. Išsikepsiu kokią sau žuvytę su specialaus recepto bulvikėmis, pasidarysiu salotikių, užgersiu baltu pusiau sausu vynu ir dar užkąsiu citrina. Viskas bus pavasario proga.

Dar laukiu alyvų. To meto, kai bus šilta, norėsis gaivaus vėjelio, praversiu langą ir kvapas, alyvų kvapas, ateis nuo krūmo, esančio priešais, tiesiai man į kambarį. Arba to momento, kai nusileidus į fojė barako ten viskas stipriai stipriai kvepės alyvomis.

Gulinėjimo pievoje. Ant skaros. Ir nesvarbu su konspektu ar su vermuto stikline, bet vistiek gulinėčiau sau, saulė tviekstų man į akis, raukyčiausi, nušalčiau sėdimąją, pradėtų skaudėti gerklę, apsirgčiau, būčiau liūdna, bet būtų pavasaris. O veidą puoštų strazdanos. Nes gi saulė į veidą šviestų.

Nemoku auginti gėlių, todėl jas, liaudiškai sakant, nusisavinčiau nuo kitų. Vainikų pinti irgi nemoku. Bet moku Jaunimo parkely su klegančiu būriu gerti kokią skystą duonelę ir skųstis artėjančia sesija. Esmė ta, kad niekas nesiklauso kas ką kalba šia tema, nes visi tai išgyvena ir žino, ką tai reiškia, galų gale kovoja už save, bet linksi galvomis, o jose tik pavasariškas vėjelis ir planai artėjančiam savaitgaliui.

Pradėsiu dainuoti duše. Nuo pavasariško pavasario. Tik nepamirškit man to priminti. Ir gal šypsotis daugiau bandysiu, dėl šito dar neapsisprendžiau.
Žodžiu, prisidedu prie kiekvieno sveikinimo, kuris , garantuotai, pasirodys po dvyliktos valandos. Man pavasariai patinka, nes jie kvepia alyvomis ir tais laikais, kai niekas, rodos, nesikeitė. Kai laukdavau atostogų ten, kur važiuodavau tik kartą per metus, o jei važiuodavau, tai ilgam ir su krepšiu kaip metams išvykstanti. Tuo metu, kai rūpėdavo vidurkiai. Ne dėl to, kad jie kažką žadėjo, o dėl to, kad glostydavo savimeilę. Ir kvepėdavo čeburėkais ir dlightu ant suoliuko, šalia kurio dar drėgna, šviežia žolytė kaldavosi. Ir tas nesveikai aktyvus berniokas lakstydavo su draugeliu, kuris į žibintą įsiropšdavo.

Ooo, man rodos, reiks perskaityti „Altorių šėšėly“, kad vėl žinočiau ką reiškia pavsaris ten ir čia ir tas „Pavasarėli mano“

Kažkokia tai – Justė

Pastaruoju metu jaučiuosi kaip kvailelė. Bet ne šiaip sau kokia nudurninta ir kitaip nuliūdinta mergaitė su dviem kasytėmis kuriai norisi visiems parodyti, kiek ji daug mačiusi ir kaip jai smagu buvo, bet tokiu kvailumu, kai sėdi išsišiepęs ir džiūgauji, kad šypsaisi. Žodžiu, čia toks variantas, kad atrodo viskas įmanoma. Netgi, jei būčiau ateistė, prisiekčiau Dievu, kad parašysiu knygą. Belekokią. Receptų, kuriuose atskleidžiamos žmonių gyvenimo nuodijimo paslaptys. Istorijos, kurios esmė paranojikų fetišistų porelė. Novelių, kurios bus pilnos juodumos ir šiaip šizofrenizmo. Arba šiaip blevyzgų rinkinį. Na, žodžiu, kažkas tokio.

Man patinka šypsotis, kai išlenda nuotraukos iš atostogų vakaro kai sakei: aš bijosiu žmonių, nebendrausiu su niekuo, bet būna, na būna kitaip. Ir nesvarbu, kad nematai tos nuotraukos, tik žinai, kad greitai pamatysi, bet esmė tokia, kad buvo juokinga. Gal truputį gėdą. Bet kam gi nebūna. Kam gi to nereikia.

Ir visai nesvarbu, kad negavai to, ko siekiai, nes tai dar bus siekiama. Gal ir nedrįstu pakeisti aplinką, mesti vieną darbą dėl neužtikrinto antro darbo, brt koks skirtumas, kada nors ir aš tai padarysiu. Ir juolabiau mano šypsenos nenuplaus tas faktas, kad gyvenu bloke be tualeto, be kriauklės. Be durų, galų gale. Esmė tame, kad turiu šaldytuve marinuotų svogūnėlių kaugę ir man nieko daugiau netrūksta. Ai tiesa, nusipirkau batus, dėl kurių diena atgal vos neraudojau, kai galvojau, kad mano kojom jų nebėra.

Tiesą pasakius, jaučiuosi kaip pavasarį. Žinant mane, tai nieko gero nežada. Bet būk ramus, mano mielas vyriškasis pašoninis žmogau, nebus pavasario tokio, kokie būdavo. Ir šiaip, tu nežinai kokie būdavo. O dar, beto, sakoma, kad nežinai ar nematai ir širdies neskauda. (plačiai šypsausi primerkdama akį)

Man pavasaris pusė vienuoliktos vakare, šiandien skraidė konteineriai už lango, nusiploviau nuo paskaitos, kurio, tikiuosi, alokacijos nepakeitė būtent šiandien, klausausi gero winampinio reikalo ir čirenu kaip vyturėlis. Na, gal per klaikiai pasakyta, bet ko nečirenti. Čirenu, nors ryt į darbą, tik nežinia kada. Svarbu žinau, kad reikia. O jei reikia – būsiu. Pavasaris. Betrūksta Nernijos trečios dalies.

Ir šiaip turiu mintį kitai rašliavai. Tiesą pasakius, jų visada pilna mano galvoje, tik gaila, ne visada išsiguldo raštu. Kartais pagaunu save apgailestaudama dėl to, nes juk kai viską surašai pasaulis tampa daug aiškesnis ir malonesnis gyventi. Ir nemiga nebekankina.

Kalbant apie nemigą. Jos dėka kelias naktis prieš apturėjau, taip nestilistiškai sakant, prisiminimų šoką, kai susiradau savo GoGearą, kuriame muzika nekeista geri dveji metai ir ten grojančios dainos primenė daug ką. Rytionius šokius, upes, ilgas keliones, šokius, senas simpatijas, senus skausmus ir viską, kas mažiau ar daugiau davė patirties.

O dabar linguoju savo sulenkta dešine kojele, plevenu palaidus plaukus šiek tiek banguotus ir šypsausi, nes viduje kažkaip keistai lengvai linksma, nors ir, rodos, nėra dėl ko. Tereikia saulės ir krentančių snaigių, kaip tada, kai iš CD grotuvo sklido geri garsai. Mėgstu prisiminimus ir pavasario laukimą.

Tegu būna tai paprasta – Justė